Como Lago

tik dviese

Kol įspūdžiai dar neišblėsę, skubu surašyti bent kažkiek, gal kam bus įdomu paskaityt :)
Taigi, šiemet, kovo 15-19 dienomis buvome išvykę į ilgai planuotą kelionę į Italiją, be vaikų, tik dviese su Marium (pirmas mūsų TIK dviese išvykimas į tolimesnę kelionę per 3 metus).
Iš pradžių planavome praleisti tik vieną dieną prie netoli Milano esančio pasakiško grožio ežero pavadinimu Komo tarp alpių, o likusias 3 dienas Cinque terre'ėje - nemažiau nuostabaus regiono iš penkių senovinių žvejų kaimelių tarp kalnų prie jūros. Tačiau, likus vos savaitei iki keliones, netyčia interneto platybėse aptikau informacijos apie tai, kad pasirodo Cinque terreje praūžė baisios liūtys ir nuošliaužos ir kad du miesteliai ir visos prieinamiausios trąsos tiesiog nuplautos, tad kelionės planus pakoregavome (dėl ko visai nesigailėjau paskui) ir nusprendėme visas atostogas praleisti tiesiog prie Como Lago :)

Taigi, Pirmoji diena:
Atvykome vakare iš Vilniaus iki Bergamo, pernakvojome puikiame viešbutuke (labai rekomenduoju jei kam prireiktų nakvynės šiame miestelyje) Repepo's B&B.

Bergamo

Antroji diena:
Maršrutas.
Iškart po puikių pusryčių Repepo's B&B išdundėjom traukinukais (vos 1,15 min kelio) nuo Bergamo iki ežero Komo (it. Como Lago). Tai yra didžiulis ežeras, apjuostais didingais kalnais prie pat Šveicarijos pasienio, su daugybe įspūdingų vilų, priklausančių kino aktoriams, mados žmonėms ir kitai grietinėlei. Užlipus į tuos kalnus vienoje pusėje Italijos Lombardija - kitoje jau Šveicarija su savo alpėmis, ežerais ir visa kita fantastika :) Žodžiais tai yar nenusakomo grožio vieta. Trumpai tariant - Rojus žemėje. Na, nei nuotraukomis, nei pasakojimais vargiai bepavyktų perteikti šios vietos įstabumą, bet bent jau pabandysim nupasakot kur ir kiek užkopėm ir ką pamatėm. Bet betkuriuo atveju - tai viena iš tų vietų žemėje, kurios nepamatę tiesiog negalite numirti. Būtinai prieš tai turite čia atvykt :), bet apie viską nuo pradžių:

Varenna

Taigi, iš pat ryto tik atvykus nuo Bergamo iki Varenna miestelio, pabindzinėję nuostabia pakrante, persikėlėme, kaip ir planuota, į kitą krantą, miestelin Menaggio, o nuo čia iškart žingsniavome link miestuko Griante, kadangi nuo ten turėjome pradėti mūsų lipimo į kalnus maršrutą.
Tiesa, vos atvykus prie ežero supratome, kad matomumas kurkas prastesnis nei tikėjomes, kalnus dengė kažkokia migla-rūkas, tad kalnai matėsi ne iki galo, na, bet nusprendėm vistiek kopti, nes saulė švietė, oras puikus (kalnuose +20, kai Vilniuje +4).
Taigi, nužingsniavę pėstute nuo Menaggio iki Griante (3 km) pasukom jau pro miestelį link kalnų papėdės,

nuo Griante link kalnų

 pakeliui sutikę du italus pensininkus, ramiausiai žingsniuojančius tais kalnais. Pastarieji išklausinėjo (jie itališkai, mes angliškai, bet kažkokiu stebuklingu būdu pavykdavo viską suprast ko klausia) mūsų kiek vaikų turim, kiek jiems metų, ar mes susituokę :),

smalsuolis

 pakalbino ir pamažu pradėjome artėti link įžymiosios San Martino bažnytėlės kalnų višūnėje (kaip paskui išaiškėjo, tai buvo visiškai neaukšta vietovė, palyginus su tuo, kur vėliau užsikapanojom), kur šaia gridėjosi ir naminių ožiukų varpeliai (kažkas kasdien, gal...netgi tas pats seniukas kur sutikome) ramiai užropia į tą kalną pasiimt savo gyvuliukų...

tolumoje mažulytis San Martino

Nuo San Martino (220 m virš j.l.) toliau žinsgniavome zigzaginiu tipiniu kalnų keliuku, per baltus akmenis viršun, vis padūsaudami, pamedituodami ir praeidami visas įmanomas stadijas (juokinga, wow, p..., dzin ir nieko nebenoriu). Reik paminėt, kad grynąjį kopimą (angl. hiking) mums su Marium teko patirti pirmą kartą gyvenime (ikišiolinės patirtys net iš tolo neprilygo šioms trąsoms, kai kelias eina stačiai zigzagais, lyg ir matai kalno viršūnę, bandai ją pasiekt, o toji nelaboji kažkodėl vis tolsta ir tolsta ir galo nematyt....).

apačioje Griante

Pelone kalnas

 Taigi, nuo San Martino keliavome Pelone taku, kol galiausiai priėjome lygumą! vidury kalno, o ten kelias išsiskyrė...ilgai nemąstę, pasitikėdami turima GPS iš anksto išsisaugota trąsa, pasukome link Nava kalno (873 m virš jūros lygio), tikėdami, kad už kalno viršūnės rasime kelią tolyn link namų....(o vargeli...)

CŽV montažas :)

 Taigi, vargais negalais užsiropštę į Nava, kai pagaliau priėjome tą sulpą, dėl kurio visą kelią stebėjomės, negi mes pasieksime tokį aukštį ir išvis kaip žmonės sugeba tokioje vietoje pastatyt stulpus, ir netgi namus, ir netgi bažnyčias, ir netgi ganyt ožkas....suvokėme, kad....gi nėra kelio toliau..."tupikas"...Ir štai tada, kai supratome, kad turėsime dabar leistis žemyn pusę kelio (nors ketinome eiti aplink ratą) atėjo suvokimas, kad leistis yra kurkas didesnė kančia nei kopt viršun! Stabdyti visą kūną kojų pirštų galiukais - va čia tai agonija...Per tuos nusileidinėjimus nusivarėm savo kojas taip, kad paskui likusias tris dienas vaikščiojom kaip invalidai, nes nusidaužėm pirštus, o kaikas ir kelių girneles nuvargino juodai...
Taigi, nusileidę nuo Nava kalno (beje, tais kalnais, kur vieni akmenys, staigūs statūs zigzagai, varinėja pasirodo žmonės kalnų dviračiais...tai buvo dviračių trąsa!!! Netikėjome tuo ir mąstėme, kad tai kažkoks pokštas, bet kai pro mus, vos bepasivelkančius, iš viršaus praskriejo vienas tokių dviratininkų  - teko patikėt....
) iki lygumos su nameliu

pasukome link Sasso San Martino, kas buvo pakeliui link mūsų namų, ir daršiek tiek vėl pakopę aukštyn, paskui jau visą laiką leidomės...

Menaggio

 (bloga net prisimint kojas...) ir galiausiai priėjome savo miestelį Menaggio nuo kalnų pusės, iš kur miestas buvo kaip ant delno, nuostabiausi panoraminiai vaizdai lyg iš atviruko lydėjo visą kelią.
Taigi, per 2 valandas vargais negalais nusileidom iki savo hostelio miestelyje. Jau svajojome kaip staigiai lysim į dušą ir horizontalion padėtin, bet kur tau, hostelio administratorius Fabio visiškai neskubėjo mūsų apgyvendint, valandą pralaikė mus kol sugebėjo paduot raktą ir parodyt kur yra kambarys (vis pliurpė su naujom darbuotojom, nes gi dabar buvo būtent tas laikas, kai joms reikėjo viską paaiškint kaip dirbt, nes jie matote tik vakar atsidarė sezonui...). Galiausiai gavom kambarį (niekam nerekomenduoju to hostelio , bet apie tai gal nerašysiu, kam gadint skaitytojui įspūdžius... :)) ir tos dienos nuotykiai baigėsi.

Štai čia puikiai matosi tas maršrutas, kurį nuėjome (vaizdelyje tai žmogelis mina dviračiu...nelabai suvokiu kaip, bet čia faktas...Be to vaizdai geriau matosi nei nuotraukose, nes buvo rūkas)

3 diena
Iš pat ryto, kupini jėgų ir optimizmo, nusitiekėme nuversti kalnus, o jei tiksliau - įsiropšt šiandien į 2000 m. aukštį kalne Rifugio Menaggio ir jei jėgos leis - iki Monte Grona.
Taigi, belaukdami autobuso iki Breglia miestelio, kuris yra aukštai aukštai kalnuose (tą dieną per debesis net nesimatė kur kilsim), pasifotografavome uoste

ir sulaukę autobuso su vairuotoju, dantyse belaikančiu cigaretę, užkilome per 30 min. zigzaginiu kalnų keliu iki Breglia (kartkartėm net negalėdavau žiūrėt pro langą, atrodydavo kad tuo tuoj nusivers tas autobusas nuo visų šlaitų, o ant kiekvieno posūkio, kai neaišku kaip vairuotojas sugebėdavo įmontuot tą transporto priemonę neįsirėžęs į kalną, norėdavos užsimerkt).
Išlipom. Jautėse, kad esame neįtikėtiname aukštyje, man iškart užgulė ausis ir kurį laiką neatguldavo :). Deja, visur kaupėsi rūkas, nors buvo labai šilta, tad panoraminio vaizdo negavome (vaizdų galite internete susirast pagal nurodytų vietovių pavadinimus :)), bet kalnų oro tyrumas maloniai skalavo plaučius, kol pamažu ropėmės aukštyn, ir aukštyn, ir aukštyn....

Įdomiausia, kad visiškai nebuvo aišku į kurį čia kalną lipam, nes per debesis tiesiog nesimatė viršūnių. Juokingiausia, kad pusę mūsų įveikto kelio buvo galima užvažiuot automobiliu (va koks kalno mastelis!), ką sėkmingai ir darė visi vėliau viršūnėje sutikti italai- "haikeriai". Vienu metu rodės, kad arba tuoj nusivošime stačiai žemyn, arba tiesiog nebepakilsime: kalnas begalo statėjo, takas taip pat, tad užlipdavom porą žingsnių ir vėl ilsimės....Belipdami matėme kažkur beprotiškai aukštai vos įžiūrimą Italijos vėliavą. Nieko sau, pamanėm, ten turbūt malūnsparniu kasnors tą vėliavą užkėlė, eina sau, mes ryškiai ne iki ten lipsim...
Taigi, pasirodo užlipome būtent ten, iki tos vėliavos, kuri ir buvo įbesta prie viešbučio-baro aukščiausiai kalne RIfugio Menaggio :))) Galiausiai užsilipus, aišku nematėme nei alpių, nei visų kitų panoramų dėl besikaupiančių debesų, bet vaizdas turėjo būtent maždaug toks.

Taigi, užkandę kalnų bare šiltos Minestrone, makaronų ir polentos (kukurųzų košė su mėsa), jau nebeturėjome net minčių pakilti iki atrodė ranka pasiekiamo akmeninio kalno Monte Grona (nors tebuvo likę 30 min. kopimo, kas mums tada jau atrodė nebeįveikiama, nes kojas skaudėjo taip, kad išvis nebelabai įsivaizdavome kaip reiks grįžt namo...) , tad radę kelią link Breglia, pamažu kažkaip nusileidome iki savo autobuso stotelės. Ten prasedėję valandą ir nesulaukę autobuso, sužinojome, kad šiandien bus autobusas tik 18 val., tad likusią valandą prakiuksojom šalia esančiame viešbučio bare, kur šiek tiek sušilom (nes vakarop atvėsta, o be to kai nekopi klimatas visai kitoks atrodo) ir galiausiai grįžom autobusu iki pat hostelio. Taigi, plana pavyko įgyvendint, mes savimi didžiavomes.

4 diena
Kadangi ryte kojytes jau anaiptol nebuvo tokios neskausmingos, tad nusprendėm atsisakyti pirminio plano pavažinėti dviračiais 50 km trąsa su kalnais ir nuokalnėm :) ir tiesiog pasivaikščioti pėstute po Belaggio, iki kurio persikėlėme keltu.

Tą dieną ištisai lijo, su mažom pertraukėlėm, bet vaikščiojimui tas netrukdė. Praėjome aplink visą miestelį senoviniu keliu (gerai, kad buvau atsispausdinusi maršrutą, nes GPS net nerodė šito senovinio kelio), pakeliui besigrožint XVI a. bažnytėlėmis ir namukais, šimtametėmis vilomis ir smulkių akmenukų grindiniu. Pakeliui aptikome vieno italo kavinukę-restoraną, kur gavome nuostabiausios skaniausios, kvapniausios, šviežiausios picos (buvome tiek išbadėję, kad puolėme užsisakinėt ir picas, ir ravioli, bet visa laimė, kad italas mus iškart sustabdė  trmpai tardamas - mucio - suprask per daug jums tiek bus). Pailsėję tenai porą valandų, baigėme savo maršrutą nuostabiuoju Belaggio senamiesčiu ir bažnyčia ir grįžome keltu į savo hostelį. Mintyse jau ilgėjomes vaikų ir ruošėmes kelionei namo ryt iš pat ryto.
Galbūt dar čia sugrįšime, ir tikėkimes - matomumas bus geresnis!
Arividerci Lombardia!

7 diena

Šiandien pas mus +9 C, saulė švietė iki pat vakaro, tik ryte šiek tiek palijo. Viešbutis davė lietsargį, tai be problemų nuėjau į savo dabartinį darba J

Šiandien iki pietų gavau kirpti spanielį, tiksliau nupešt, o paskui pusę šuns kirpau aš, kitą pusę kita mergaitė, dirbom dviese. Tai man aišku buvo labai malonu, kad dėstytoja pagyrė vėl, kad jau neblogai pešu, paskui leido nukirpti vienos kojos plaukus, tai irgi sakė bieno bieno J Įdėsiu foto.

Po pietų išvis nedaug darbo paylginus buvo, apsiėmiau tvarkyt tokį didelį šuniuką, kuriam dar nėra pusės metų, bet jau toks drambliukas, su daug kailio. Na, bet vienas malonumas tokius tvarkyt, kai čia turim superinius įrankius, vonias, džiovintuvus ir t.t. , gera žiūrėt kaip kailis po visų šampūnų tiesiog keičias akyse ir gražėja neatpažįstamai. Dėstytoja tai aišku nu nerealiai su tais gyvūnais bendrauja, toks paprastas jinai žmogus, ropojom ten paskui net ant grindų paskui šunis, įdedu foto :D Atmosfera čia tiesiog pavydėtina. Eina sau kaip norėčiau tokiam kolektyve dirbt, tiesiog svajonė būtų o ne darbas. Na, teks susikurt tokią aplinką pačiai J Jei norėsit pas mane dirbt šuniukų plovėjais ar šukuotojais – stokit į eilę :D

Šiandien darbą baigėm anksčiau (17 val), tai pagaliau ištrūkau į miestelį. Aišku, pirmiausia, ką padariau, tai užėjau į pirmą pasitaikiusią Gelateria (ledainę), nes galvoju neduok Dieve jei taip ir neparagausiu šitaip išgarsinusių Italiją ledų J Įdedu foto J Ledai nuostabūs, bet jie tokie patys kaip mūsų Soprano ledai (tuos Vilniuje,gi kiek žinau ir gamina tikras italas). Pasitrainiojau po senamiestį, suradau internete matytą jų pagrindinę aikštę, paskui nusipirkau picos. Išsirinkau kur pirkti pagal visiems žinomą principą: ten, kur būriavosi daugiausiai žmonių J Neapsirikau, buvo labai labai skanu: paėmiau picos gabaliuką ir dar kažko panašaus į picą tik dar skaniau, ir jų tų sūriųjų spurgų, vėlgi, prisėdau šalia esančiame skverelyje su fontanais ir sudorojau. Paskui nuėjau dar į traukinių stotį, nusipirkau bilietus rytdienai (kad ryt kai lėksiu į traukinį, nereiktų dar eilėje stovėt, nes jau pasimokiau Belgijoj ;)). Paskui dar pasimaliau po miestą.

Kokie pastebėjimai ? Čia senamiestis susideda maždaug iš keturių gatvių, ir visose kas žingsnį drabužių parduotuvės, visokios D&G, dar Fuberge (ar kaip ten) tie juvelryniai kiaušiniai visur vitrinose. Kavinių tai vos radau....parduotuvės viena už kitą prabangesnės, nemačiau nei vienos maisto prekių parduotuvės, nebent gourmet tipo arba vien daržovių arba vien mėsos pardės.Žodžiu, italai pamišę ant skudurų ir juvelyrikos kogero. Kainos kosminės, bet pardėse pilna žmonių ir visi kąnors perka. Vaikams batų (sportbačių) kainos prasideda nuo 30 EUR iki 100 EUR ir daugiau…Vaikų mačiau gal tik kokius 4, gal visi namie tokiu metu jau sėdi, nežinau net...

Beje, šiandien sužinojau pietaudama su dėstytoja (kasdien kartu pietaujam šalia esančioje kavinėje, pietūs kainuoja 5-6 EUR, labai skanu viskas), kad pasirodo net 60 % procentų Italijos gyventojų vartoja antidepresantus (dabar prisiminiau kažkodėl tą herojų Toni Sopraną... J). Jaučiat? Sunku net patikėt. Tokio grožio šalyje atrodo gyvenk ir žvenk...Na, bet matyt visur yra savo bėdų...

Čia populiarūs maži automobiliai, tokie, kur visur telpa ir pravažiuoja: Lancia ir Fiat‘ai.

Dabar tupiu jau viešbutyje, kaupiuos rytdienai. Ryte krausiuos daiktus ir reiks atsisveikint su viešbučio šeimininkėm. Man čia be galo patiko. Jei kam reiks gero ir nebrangaus (40 EUR naktis žmogui) viešbutuko Toskanoje kontaktų, būtinai duosiu ;) Visiems rekomenduočiau čia atvažiuot, šeimyna begalo maloni, paslaugi, man čia vis neša tai vaisių, tai arbatos, pusryčius, tai butelius vandens, ir viskas for free (t.y. includeed) J Nerealiai. Na, rytoj turėčiau gauti Iv San Bernard diplomą, kurį būtinai pasigaminsiu namie ant sienos J Na, jei turėsiu priėjimą prie kompiuterio hostelyje, ryt ir poryt (išvažiuoju į Riomaggiore – pasakiško grožio kurortą, kur ketinu aplankyt penkis miestelius pėstute, ai, nu žodžiu, iš anksto jau svaigstu... J)j, tada būtinai parašysiu rytdienos įspūdžius. Šiaip tai kasdien juodai nusikalu, nes visą dieną esam ant kojų, o aš čia gi be savo crocs‘ų, tai kojoms neįprastas krūvis gaunas...Jau svajoju griūt ant pagalvės...IKI

6 diena

Nuo pat ryto buvo jau džiugu, kad oras gerėja, nebesnigo, nebelijo ir nebepūtė visiškai vėjas (aš vis drebu, kad tik sekmadienį būtų superinis oras, nes visą dieną tada būsiu lauke, ketinu ropinėt po kalnus šiek tiek...), tad visai kita nuotaika nužingsniavau į mokyklą. Šiandien gavau pešti iki pietų tokį šuniuką, labai panašų į Border terrier (įdedu foto), tai vėl mane pagyrė Monika (dėstytuvė), kad neblogai nupešiau, tik su žirklėm kažkaip nebemoku dirbt :D, atpratau ar ką, bet nieko nebeišeina, kaip atrodo gyvenime žirklių nelaikiusi J Be to, pasirodo dar yra atskira technika laikyt žirkles kai kerpi, jei nenori po trijų metų operuotis riešo sausgyslių (pasirodo kažkokia profesinė liga yra...). Nu žodžiu, vėl begalo daug išmokau, sugerinėju kiekvieną minutę, kurią praleidžiu mokykloje. Faktas, kad man žiauriai nuskilo su dėstytoja ir geriau net neįsivaizduoju ar begalėtų būt: mokytoja visiška savo dalyko fanatikė ir viskuo dalinas ką tik žino, ir viską daro su begaline meile, eina sau...., jaučiuos visiška chaltūrščikė prieš ją. Tik dėl vieno esu tikra, kad tai tikrai mano kelias ir iš jo sukti neketinu. Tik būtų dar gerai surast sponsorių, kad būtų galima dar susipirkt visos tos geros įrangos ir t.t. , įrankių, visokių kosmetinių fokusų...Na, bet kadanors ;) Svarbiausia bent jau žinau, kur išleisčiau milijoną jei laimėčiau :D Gal kas norit investuot į mane ? :D

Taigi, po pietų gavom dviese su grupioke tokį šunį, labai panašų į pudelį, bet didesnį, ir pasirodo tai visai ne pudelis, kerpamas visai kitaip (nors kailis iš pirmo žvilgsnio labai panašus) ir t.t., veislė Lagotta (įdedu foto) atrodo (tingiu ieškot užrašų pasitikslinimui, sorry J)....Čia italijoje ši veislė labai populiari (LT nesu išvis tokio mačiusi), nes pasirodo tai vienas iš nedaugelo šunų veislių, kurie užuodžia triufelius (tokie nerealaus kvapo ir skonio galima sakyt prieskoniniai grybai, augantys po žeme ir kurių neįmanoma surast be šuns pagalbos), kurių Toskanos regione, kur aš dabar ir esu, yra ypač daug. Nu va, šiaip, per šias kelias dienas pamačiau tiek visokių veislių šunų, kiek nemačiau per tuos tris metus kai kirpau šunis LT. Taigi, mūsų šuo Lagotta, vardu Luna (kirtis ant „u“), buvo labai susivėlusi, tai man davė specialiai tą šunį, kad išmokčiau iššukuot sąvėlas. Taigi, gavau į rankas šukas, kurių kaina sakė yra 80 $. Tai patikėt negalėjau, kad tokio baisumo sąvėlas iššukavom per maždaug 1,5 valandos (čia labai greit), nes šuo gana didelis buvo. Taigi, sužinojau čia milijonus naujų dalykų, kas ir džiugina, ir varo į neviltį, kad kiek man dar visko reiks pirkt...Nors tą ir taip žinojau, bet kai paragauni kokybės, tada nebegali dirbt atrodo kitaip: pvz. Jie šunis kai išmaudo, tada naudoja specialų agregatą, panašų į didžiulį dulkių siurblį, kuris tiesiog nusiurba visiškai visą likusį vandenį nuo kailio ir jis būna žymiai sausesnis, tada daug lengviau džiovinti. Džiovintuvai irgi yra labai galingi, šuo išdžiūna akimirksniu. Nu va, tai sukuos aukščiausios lygos kirpykloje ir svaigte svaigstu kaip norėčiau turėt kažką panašaus, tik užtektų man mažesniais kiekiais visko, nes gi nebūtų tai kirpimo mokykla ;)

Po paskaitų grupiokė pavežė mane ir dėstytoją iki jų „Akropolio“, kuris už lietuviškąjį prekybos centrą yra didesnis kokius 3 kartus. Tai nusipirkom ten tiesiog maisto kam ko reikėjo ir grįžom atgal į mokyklą su dėstytoja (supratau, kad aš visgi tikrai gyvenu kaime, nes čia parduotuvių nulis, visi visur su mašinom važinėja, aplink pilna visokių miestelių, bet jie didesni nei kad aš čia gyvenu, bet tas nėra blogai, daugiau sutaupau, mažiau pagundų išlaidaut, tiksliau jų išvsi nėra J). Po parduotuvės grįžom į mokyklą. Aš tik ten turiu internetinį ryšį, tai galiu pabendraut su šeimyna ir virtualiai išbučiuot savo jau labai išsiilgtus vyrus. Beje, visus su kovo 11-ąja sveikinu! J (staiga prisiminiau :D )

Į viešbutį grįžau šį kartą padoriai, apie 21 val., užsisakiau arbatos, per teliką rodo kažkokį itališkos muzikos koncertą (kas vakarą čia juos rodo), atlikėjas a la mūsų Povilaitis , t.y. visai neblogas ;)

Dar va yra tokių patyrimų: italai žinoma kurkas emocionalesni, bet man tas labai patinka, aš jaučiuos totali flegma prieš juos J Bet italų kalba tai nerealiai graži, atrodo, kad ištisai dainuoja, labai įdomios intonacijos ir artikuliacija. Gestikuliuoja mūsų grupėje tik viena mergina. Taip kad mitas, kad italai visi dirigentai J Beje, kažkaip pradedu suprast ką jie kalba, net keista pačiai. Jaučiu nėra tai sudėtimga kalba, po kokio pusmečio tai jau šnekėčiau kaip vietinė J

Tai tiek įspūdžių iš šios dar vienos nuostabiausios dienos profesine prasme ;) Dar jeigu šeimyna būtų šalia, tai išvis išprotėčiau turbūt iš malonumo J

Bučkis visiems, skaitantiems mano pezaliones J Labanakt amigos, tiksliau – Bueno notti!

5 diena

Rytas prasidėjo su pusryčiais į lovą, kaip ir vakar: du puodai arbatos su pienu, du keksiukai ir sausainių sauja. Nupėdinau iki mokyklos ir prasidėjo. Įdomiausia, kad ši diena buvo visiškai kitokia nei vakar.

Iki pietų atvedė mums tris šunis (Labradoro retriverį, Mittelšnaucerį ir neveislinį kažkokį). Aš prie Labradoro net nėjau J, nes labiausia mane domino tai, dėl ko čia atvariau – t.y. nulėkiau prie šnaucerio J Dėstytoja žino mano kelionės tikslą – išmkokti pešt šunis, tai nenustebo, tik juokėsi J Tai va, vėl apturėjau daugybę praktikos, “pagyrė”, kad labia lėtai dirbu, nors atrodo taip stengiaus, rankų jau nejaučiau…Nu žodžiu, ne ką ten besugebėjau nuskabyt, bet bendrom jėgom, keturiese jos sutvarkė tą šnaucerį J, rezultatas buvo pasakiškas. Net nežinau kaip čia nupasakot, kad patikėtumėt, bet žodžiu, gyvenime neįsivaizdavau, kad kažkas gali šitaip rūpintis gyvūnais: šitas šnauceris buvo jau labai senas, pusiau nuplikęs gabalais, tai jam darė visokiausias SPA procedūras: ištepė kaukėm, paskui pripylė į specialią vonią visokių aliejų, balzamų ir įjungė kažką panašaus į džakūzi, vanduo visas burbuliavo dešimt minučių, o šunėkas galėjo mėgautis prabangia priežiūra. Paskui dar maudėm prabangiais šampūnais ir balzamų kokteiliais vėlgi, su visokių gėrybių priedais. Rezultatas – šuo atjaunėjo kokiais dešimt metų, kailis blizgėjo nu nerealiai, net nelabai matėsi tas nuplikimas. Kirpimas ir visa kita žinoma buvo pritrenkiami.

Kitos dienos pusėje turėjo trijų rūšių Jackus Russelus. Tai aš aišku vėl prisisitačiau prie tos veislės, kurią reikėjo pešiot :D, kitoms studentėm neduodu net progos prieit prie tokių šunų, nes nu aš gi dėl to čia ir atvariau, o jos čia bus dar mėnesį, turės dar progų gi J Tai va, viena pati, su tos ispanės kolegės priežiūra (kartais) nupešiau šunį, supratau, kaip tas daroma pagaliau, nes nebeskaudėjo riešo, matyt teisingai išmokau laikyt kryptį. Wow, netgi dėstytoja pagyrė (pagaliau), kad greit mokaus, ir kad teisngai nupešiau. Tai man aišku buvo didelis paskatinimas ir laimės pilnos kelnės :D Na, paskui eilinis maudymas, balzamavimas, džiovinimas (beje, agregatai šitam reikalui čia NEREALŪS, NORIU J ). Kirpti nepavyko, nes nelabai gavos, be to, mokyklos žirklės visiškai atbukusios, iškrypusios, tad dėstytoja pasiėmė savo žirkles (kainuoja 500 EUR!!!) ir greit viską užbaigė. Viskas buvo tiesiog puikui!

Kai paskaitos baigės, jau galvojau eisiu į miestelį pasivaikščiot, bet pasirodo lauke pradėjo lyt, snigt, tai apsigalvojau, o dėstytoja ta proga sugalvojo man asmeniškai pravesti dar teorinę paskaitą apie kailių tipus ir t.t., kas buvo begalo įdomu ir naudinga.

Taigi, o apie 21 val. Išbildėjoms visi pavakarieniaut: šešiese, t.y. aš, trys ispanės ir du italai (italas ir italė), t.y. visi Iv San Bernard šeimos nariai kaip jie sako (jie visi dirba kartu). Nuvežė mane į kažkurį miestelį, berods Monteloupo ir ten vakarieniavom. Vakarienei galima būtų skirti visą atskirą temą kam įdomu kulinariniai ypatumai J (kam neįdomu kulinarija – toliau nebeskaitykit ;) )Gal reiktų pradėt nuo to, kad italai vakarienait pradeda 22 val (jaučiat?):

Pradžiai užkandėlė su marinuotom alyvuogėn ir šalia gulinčiais ančiuviais. Butelis vyno, du buteliai vandens, beje, tikrieji italai gėrė Coca cola :D Kaip pirmas užkandis (!) buvo rizoto arba makaronai, kaip pagrindinis keptas visas triušis, salotų kalnas ir bulvės fri, desertą užsisakėm kas ko norėjom (aišku ėmiau panacota su vyšniom, niamJ) ir finalui dar atnešė tipinio italų mėgstamo citrinų likerio (Limoncello). Apie tai, kad visą laiką visa mano kompanija juodai rūkė turbūt net nereik minėt (per pamokas, kaip minėjau, irgi visos rūko, tai visa grįšiu prakvipusi dūmais, kostau be perstojo, nu bet ką padarysi...)....:) Tai va, maistas buvo beprotiškai sūrus, įsimylėjusi matyt virėja. Dar pastebėjau, kad jie mėgo užkandžiaut tarp patiekalų atnešta namine itališka duona, užsipylus ant jos tiesiog alyvuogių aliejaus, valgė apsilaižydami (ką aš žinau….nulis skonio)…Šiaip maistas buvo normalus, šviežias, bet man mano pasigamintas rizotas skaniau, ir Mariaus mamos pagaminta triušiena irgi skaniau J Na, bet visai neblogai vistiek J Per vakarienę aišku labai daug dar sužinojau apei šunų kirpimą, bendravimą su gyvūnais ir t.t. , žodžiu -neformalusis bendravimas tskant… ;) Buvo labai smagu ištiesų. Parvežė mane į viešbutį 00:00 val. Beje, už vakarienę nesumokėjau nė cento, pasirodo mane vaišino J

Suma sumarum: šiandien begalo daug išmokau, akys vėl pilnos įspūdžių, nespėju visko virškinti, nes eina milijonas srauto informacijos, bandau visąk atsiminti, mokytis ir t.t., svajoju turėti kadanors tiek įgūdžių, kad mokėčiau šitaip nerealiai kirpt. Aišku, būtų ir labai smagu turėt kadanors tokios įrangos kaip čia....Na, kadanors....Svarbiausia išmokt teisingai kirpt šunis, visa kita ateis ;)

Ryt laukia sunki diena, tad bėgu miegučio, ate! Beje, šiandien numirė fotiko batareikia, be jokio išankstinio pranešimo, tad neturiu nei vienos fotos iš šios dienos…

4 diena

4 diena

Na ką, prasidėjo mano mokslai iš peties. Teko net ir papraikaituot bedžiovinant ir bemaudant šunėkus. Na, bet viską nuo pradžių.

Klasėje be manęs dar mokosi 6 italės, dėsto ispanė mokytoja (begalo nuoširdi, miela, maloni - nors pagalvojus, kitoks žmogus ir negalėtų dirbti tokio darbo), kuri yra pasiekusi kogero visų įmanomų kirpėjo aukštumų, kirpti galėtų turbūt beveik užsimerkusi. Ir yra dar viena ispanė, jos kolegė, kuri Barselonoje turi savo kirpyklą, o čia atvarė turbūt padėt mokytojai vest kursus ar pati pasimokyt, nesupratau dar. Kas dėl mano kursiokių, tai tik viena italė kalba šiek tiek angliškai (spėju. visos maždaug 18 metų ). Nerūkom tik mes trise…Kirpimo metu ir šiaip, čia vis rūko ir rūko visos, eina sau…J Na, bet ne apie tai dabar…

Tai aš bandau karpyt ne tik rankom bet ir ausim, t.y. mokausi suprast ką jos kalba itališkai, kelis žodžius kartais pagaunu, tada dėstytojai sakau, kad nereik vertimo J Šiaip man viską paaiškina ir angliškai.

Kirpimo mokyklos patala didžiulė, stove net šeši kirpimo stalas, daug galingtų fenų, kosmetikos kalnai (nenuostabu, nes čia už sienos ir gamina tą kosmetiką, fabrikas J), žodžiu – aukščiausia klasė. Šiandien iki pietų kirpo dėstytoja vieną šunį (West Higland terrier), davė visoms pabandyt pešiojimo technikos įpatumų. Na, žodžiu,. man įspūdžių pilnos kelnės, supratau, kad aš tikrai nieko nemokėjau (nors...ko stebėtis? Gi dėl to čia ir atvykau), ir begalo džiaugiuos, kad čia atvariau, jausiuos tikrai šiek tiek bent profesionalumo paragavusio, nebebūsiu jau tokai visai apsišaukėlė…. J

Per pietus mane dėstytoja nusivedė su svao trim draugėm-kolegėm ispanėm (visos nuo 36 iki 46 metų) į kavinukę, kur paragavau makaronų (niam) ir dar ten tokios tipinio toskaniško vištienos pašteto (J nepajutau skirtumo nuo lietuviškojo) ir kumpiuko (labia panašus į ispanišką).

Po pietų kai grįžom, jau mūsų laukė juodas darbas: laukė šeši šunys, skirting veislių, nu va čia tai buvo maratonas, net megztinį paksui nusiėmiau kaip dirbau :D Tai va, iš pradžių paskirstė kas kurį šunį tvarkys, paksui kažkaip visos pasikeitė, kas mato šunį be priežiūros, prie to ir eini, tą ir šukuoji, maudai, pešioji ir t.t. J Man labiausiai nuskilo, kažkaip netyčia pasikeičiau šunimis, gavau pudelį, kuris buvo begalo ramus, nors džiovinau jį penksi kart ilgiau, nes nu toks jau jų kailis, begalo jo daug, dar pasivėlęs, sunkiai džiūna…Na, o jau paksui dėstytoja prie kiekvieno ėjo ir demonstravo savo klasę: ji kerpa kaip su peiliu per sviestą, man žandikaulis vos nnukrito, negalėjau atsigrožėt jos darbu ir greičiu, o kur jau ten mokėjimas susitvakryt net su pikčiausiais šunėkais (sumurma kažką į ausį ir šuo vėl nebeurzgia ir viskas tvarkoj). O po kiekvieno šuns sutvarkymo apdovanodavo juos bučkiu tisiai į nosį, emocionaliai išgirdavo koks tas šuo “Sexy, Bellisimo bambino” ir paludėdavom juos pas šeimininką J Trumpai tariant, matrosi, kad žmogus myli savo darbą (nors, tai ne jokia ne paslaptis, pati apie tai ištisai sako).

Nu va, tai suma sumarom, šiandien darbo diena buvo prasidėjusi 9:30, o baigėm 18:30.

Visi išsiskirstė, o aš keturiom puoliau neišėjusi iš mokyklos patalpų gaudyt internet ir rašyt visiems savo pirmuosius kirpimo įspūdžius J Įdėdu ir kelias foto ;)

Na, tai keliauju į viešbutį (pėstute 10 min.) ir eisiu skaityt pluoštą teorinės medžiagos rytdienos paskaitai, sakė gausim ryt dozę teorijos J

3 diena

Pradėkim nuo to, kad kėliausi 05:45, greit į dušą, papusryčiavom ir iš namų pajudėjom 06:50. Darius (Viltės vyras) pavežė mane iki stoties, nuo kurios turėjau važiuot iki artimiausios oro uostui Charleroi stoties. Deja, belgas, pardavinėjęs stoty bilietėlius, dirbo belgiškai ramiai, o eilutė jau buvo susidariusi, tad nebespėjau į traukinį, kurį planavau. Bet, nieko baisaus, nes vistiek buvau numačiusi kad kasnors gali nutikt, tad stoty ir taip buvau šiek tiek anksčiau, tad spėjau į paskutinį galimą variantą, kad nepaveluočiau į oro uostą. Atvykau į stotį prie Charleroi airport, tad pagal bendrą bagažu apsikrovusių turistų srautą nutipenau į autobusą, kuris vežė jau į airport. Prieš kelionę buvau prisirinkusi info, kad ta kelionė autobusu turėjo trukti vos kelias minutes, taigi, realybėje ji truko 15 min. Suma sumarum- spėjau laiku į lėktuvą, nes dar jeigu 10 min, ir būtų buvę arrividerci...

Žodžiu, visą skrydį iki Pisos pramiegojau, o kai pabudau lėktuvui pradėjus nusiliedinėt, net žagtelėjau pažvelgus pro langelį – skridome virš snieguotų dideliausių kalnų. Man tai pirmas kartas, skrist virš kalnų, gražu, nufotkinau J

Taigi iš Pisos orouosto be nuotykių nusigavau iki Sienos (taip jau buvau suplanavusi dar LT) ir po senamiestį prasitryniau porą valandų. Oras Italijoej ačiū Dievui kurkas šiltesnis nei Belgijoje, tad dabar jau gailiuosi, kad iš draugės prisikolinau šiltų megztinių, striukę ir batus (kuprinėje vietos suvenyrams totaliai nebeliko L), na, bet gi negalėjau žinot, išsigandau, kad sustipsiu, nes Belgijoj vakar buvo žiauriai šalta. Na, tai apie ką mes čia, nukrypau nuo temos....:taigi, Pisa. Miestas tikrai gražus, senobinis. Bet gal jis būtų palikęs man io grožio didesnį įspūdį, jei gyvenime nebūčiau lankiusis Dubrovnike (Kroatijoj), nes pastarojo miesto senovinį grožį dabar sunku pralenkt, kur bebūčiau...Pridariau fotkių kiek sugebėjau pamatyt kąnors įspūdingesnio ir grįžau į stotį, iš kurios planavau prieš nuvažiuojant į savo viešbutį, pakeliui išlipti išgirtąjame grožiu miestelyje San Gimignani.

Taigi, išlipau stotelėje, krui vadinas Pogibanossi – S.G. (San Gimignani), kas turėjo reikšt, kad čia kažkaip patekau iškart į du miestus. Tačiau kai išėjau į miestą, supratau, kad tai visgi tik Pogibanossi miestas. Na, kadangi jau visteik atvykau, tai nusprendžiau visteik šiek tiek apsidairyt, tad pakilau link bendro žmonių srauto (šiandien visą dieną vaikščiojau pagal bendros masės judėjimą ir neapsirinkdavau – jie visi visada juda į senamiestį J). Taigi, pasivaikščiojau valandėlę po miniatiurinį gana jaukų miestelį, kokių Italijoej yra turbūt šimtai..., susiviliojau vietinės kepyklėlės šviežiai kepamomis picomis ir spurgomis, kurias sudorojau už kampo esančiame skverelyje ir patraukiau atgal link stoties, nes jau buvo visai sutemę ir vėjas vis žvarbėjo...

Na, tai pagaliau nuvažiavau iki savo „kaimo“ Empoli, kuris, išlipus, pasirodo gal ne toks jau ir mažas (lyginu ką mačiau „vaikštinėdama“ per google maps‘us), netgi kamščiai gatvėse. Taigi, po valandėlės pėdinimo (kažkaip nenorėjau imti autobuso, plius nelabai žinojo kuris tinka ir be to norėjosi pataupyt...) sėkmingai pasiekiau savo viešbutį.

Viešbutukas, kuriame apsistojau, priklauso vienai šeimynai, dirba dvi seserys su vyrais ir motina (galbūt). Kolkas viskas čia atrodo labai malonu ir jauku, jaučiuosi visiška ponia, užsisakiau arbatos į numerį, turiu vieną dvigulę ir vieną viengulę lovas (kaži kodėl tiek? Na, gal jie neturi vienviečių kambarių...), tad galit kasnors atvaryt pas mane dabar, turėsit kur miegot J Taigi, išsimaudžiau, geriu arbatą, įjungtas tv, bandau konspektuot dienoraštį, gal kadanors pavysk patalpint ir online, nes čia prastai su wwww...:(

Šiandien nusikaliau kaip šuo, tiek visokių buvo persėdimų: traukiniai, autobusai, lėktuvas, stiprus vėjas, daug įspūdžių, tad jau svajoju kaip smigsiu pataluose...Beje, italės merginos atrodo vyrenis už savo niolkmiečius draugus kažkodėl, ir jos, beje, visos vienodais batais vaikšto, t.y. vieno stiliaus: tokiais labai minkštos geros odos batais iki pusės blauzdų, o apsirengusios dauguma su pūstom tokiom trumpom striukėm su čiukčiškais kapišonais J. Bet šiaip, bendra įspūdis, kad jos rengiasi kurkas skoningiau, nei Lietuvos analogiškas jaunimėlis... Daug mačiau ryžų žmonių, čia turbūt tipiniai italai. Beje, italų kalba gyvai OJOJOJOJ kokia belissimo! Pradedu įsimylėt ir šią kalbą J

Na, tai tiek kolkas įspūdžių. Ryt prasideda mokslai, tad reik gerai pailsėt.

2 diena

2 diena Briuselyje

Šiandien, iš pat ryto pasistiprinę lietuviškais pusryčiais iš kiaušinienės, šoninės, išbildėjom pasivaikščioti po B senamiestį, kadangi oras nuostabus (jei nekreiptume dėmesiaus į žvarbų šiaurinį vėją), saulutė šviečia (nors, tiesa, nešildo...).

Kokie dienos pasiekimai? Jie pagrinde kulinariniai:

1. Pagaliau pirmą kartą paragavau sraigių centro turgelyje (man buvo labai skanu. Tik, tiesa, po poros valandų pradėjo sukt pilvą....:) Pasekmės aiškios.... )

2. Sukirtom nuostabioje kavinukėje pritrenkiamai gardaus klasikinio belgų deserto, nuo kurio visiems raibsta akys ir renkasi seilės burnoje vien bežiūrint :) - karštų vaflių su įv. priedais. Prieš valgydami šį gardėsį, stebėjau, beveik kiekvienas žmogus prieš tai jį įamžindavo fotoaparatu :)

3. Pasivažinėjom automobiliu po ambasadorių ir visokių kitokių turčių kvartalėlį tarp prabangių namukų, primenančių pilis. Very nice.

Dabar popietė, geriam jau arbatą namie ir vakarosim su belgišku gėrių gėriu - alumi ;)

Šiandien daugiau nieko labai stebuklingo kogero nebebus. Ryt jau laukia kelionė į IT!